Iliuzija - kūriniai

RAŠTAI


Žodžiai ir muzika TURINYS: 1. Žodžiai ir muzika 2. Rildrija 3. Trintis 4. Išbandymai 5. Pražuvęs sekmadienis 6. Prisikėlimai Kitos ilgos istorijos: Kelias namo Paskutinė Jargono kova Velnių medžiotojas 2: Alibahas Tyla Fleitininkas Akys Bevandenis Velnių medžiotojas Vegos žygdarbis Saulės daina Trumpi apsakymai: Vagnerio chruonikos Trys dienos Anastazijui Moteris Žaidimas Sukeistieji Teoriją praktiškai Gaidžiai ir Ereliai Laiškas Traukinys Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių Nelogika Kaip Aloyzas į šokius ėjo Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą Saulmėnulio ciklas Žaisk Evoliucija Bomba nedievui Akies kraštelio gyventoja Originalas Apreiškimas Veidrodis Juodos katytės namai Kai man perbėgo kelią Giliame, Tamsiame Urve Galimybių riba Menininkas Nusijuokti iš pasaulio Nusikaltėlis Vidurio Lietuvos Tiesa		Prisikėlimai 2010-02-03 21:09:28 Adrija sustojo ir apsidairė, stipriau susisupdama į lietpaltį. Rudeniškas vėjas nesigailėdamas vogė šilumą, švokšdamas pro ausis. Jau buvo vietoje, prie kino teatro, tačiau Gajos niekur nesimatė. Žmonių aplinkui buvo nedaug – šaltas vėjas visus suginė į pastatus. Adrija išsitraukė telefoną ir ėmė rinkti numerį. Kur gi prapuolei, Gaja?.. Kviečiantis signalas vos girdėjosi. Ji pakišo telefoną po kepure, tačiau netrukus vėl ištraukė ir ėmė dairytis. Galėjo prisiekti, kad išgirdo tolimą Gajos telefono skambesį. Tos melodijos nebuvo įmanoma pamiršti. Prie kino teatro kampo pastebėjo porelę, tirpstančią vienas kito glėbyje. Pasislėpę slogioje prietemoje įsimylėjėliai glamonėjosi, nekreipdami dėmesio į likusį pasaulį. Regis, Gajos telefonas triukšmavo kaip tik iš ten. Adrija sutrikusi žiūrėjo į juos ir nejudėjo. Nenorėjo trukdyti – galų gale tai netruks amžinai. Gaja minėjo, kad susirado jai labai patinkantį vaikiną. Adrija tuomet pernelyg neįsiklausė. Paklausė kelių smulkmenų vien tam, kad parodytų tariamą susidomėjimą, tačiau Gaja netrukus perprato, kad jai ne itin įdomu. Pokalbis taip ir baigėsi – nemalonia tyla. Ji nutraukė skambutį ir įsidėjo telefoną į kišenę. Kai vėl pakėlė galvą, porelė pranyko už kampo. Adrija žengė į priekį, kiek abejodama. Viena vertus, galbūt užklups juos veiksmo įkarštyje. Tačiau Gaja šį vakarą turėjo susitikti su ja, o ne su savo meile. Apsisprendusi žengė tvirčiau, mintyse stengdamasi supykti ant mergiotės. Paaukojo vakarą, kad dviese pažiūrėtų filmą. Ir ką ji daro?.. Už kampo išvydo siaurą, tuščią gatvelę, vedančią palei pastato sieną ir toliau išplatėjančią į ne itin prižiūrimą kiemą. Įsimylėjėliai jau buvo kiemo gale ir dabar jis vedė ją už rankos, kartas nuo karto prisitraukdamas ir veikiausiai bučiuodamas. Pernelyg nesistengdama slėptis Adrija artinosi prie jų, svarstydama, kokius nemalonius žodžius ištars Gajai, kuomet ši prisimins, kam buvo skirtas vakaras. Mergiotė greičiausiai supyks. Net jeigu bus neteisi – vis tiek supyks... Jiedu vėl pradingo iš akių. Pasuko į skersgatvį. Adrija dar kartą pakėlė prie akių mobilų telefoną ir pakartojo paskutinį rinktą numerį. Kiek sulėtino žingsnį, laukdama atsakymo. Aparatas tingiai sugrojo jau keturis ilgus šaukinius, o atsakymo dar nebuvo. Susierzinusi ji dirstelėjo į laikrodį – filmo seansas turėjo prasidėti po penkiolikos minučių. Ar gali taip būti, kad hormonų audros išties atima sveiką protą?.. Staiga sustojo, išgirdusi trumpą klyktelėjimą. Šaižus, be jokio žaismingumo ženklo. Adrija pajuto, kaip ima sparčiau daužytis širdis. Tai nebuvo panašu į meilės garsus. Štai ir vėl – tramdomas riktelėjimas. Moteriškas balsas, nežinia, ar tikrai Gajos... Ji pasileido bėgti į garso pusę, mintyse keikdama nepatogius batelius. Vienišas žibintas kiemelyje iš vis tirštėjančios tamsos išpjovė kiek pailgą šviesos ratą. Palei mūrinę tvorą išrikiuotos šiukšliadėžės driekėsi iki pat tamsios gatvelės vidurio. Ten kažkas kovojo – Adrija girdėjo plėšomų drabužių garsą, kažkokį verksmingą niurnėjimą su agresyviomis gaidomis, kurios tai išryškėdavo, tai nuslopdavo. Ji stabtelėjo tik akimirkai šviesaus rato pakraštyje. Palaukė, kol akys apsipras su prietema, leisdama rankinuko dirželiui nuslysti ranka. Tai buvo vienintelis ginklas šiuo metu ir Adrija pasigailėjo, kad taip niekada ir neįsigijo pusplytės, kuri ten patogiai tilptų šalia menkaverčių smulkmenų. Šalia šiukšliadėžių išvydo juos abu. Mergina gulėjo ant šlapios žemės, neįstengdama pajudėti. Vaikinas pusiau numautomis kelnėmis glaudėsi prie jos, urgzdamas ir stengdamasis nulaikyti aukos rankas. Adrija nepastebėjo, ar mergina labai priešinosi, tačiau gana aiškiai matė jį, besikilnojantį virš jos. Pajuto kraują siūbtelint į galvą. - Gyvuly tu! – žengė į priekį, jausdama įsiūtį, įsipulsuojantį gyslomis. – Paleisk ją TUČTUOJAU!.. Riksmas suveikė lyg sprogimas – jis paliko savo auką ramybėje ir nusirito į šalį, stengdamasis ir atsistoti, ir pamatyti tą, kuri artinosi. Nusmauktos kelnės trukdė vyrukui normaliai judėti. Adrija žinojo, kad už nugaros likęs žibintas akina užpuoliką. Jis tematė jos siluetą, kuomet Adrija įsižiūrėjo į tą išpurtusį veidą, paklaikusias akis, kupinas adrenalino. Vyras stengėsi atitolti nuo jos, ropodamas atbulas. Gana greitai jis atsitokėjo – nusitvėręs kelnes pašoko ant kojų, trūktelėjo drabužį aukštyn ir pasipustė padus į tamsą. Galbūt jis ir buvo stipresnis, tačiau šokas padarė savo. Adrija sustojo, nematydama tikslo vytis. Rankos drebėjo iš baimės ir pykčio. Ji net nežinojo, ko buvo daugiau joje. Gaja vis dar gulėjo nejudėdama. Suplėšyti jos drabužiai atidengė juosmenį ir krūtinę, rankos bejėgiškai ilsėjosi ant šalto asfalto. - Gaja, ar tu... tu... – Adrija suklupo prie jos, stengdamasi ištraukti merginą iš prietemos į silpną tolimo žibinto šviesą. – Atsiliepk, maže, prašau... Suėmusi galvą kilstelėjo, pirštais glostydama skruostus. Išvydusi bejausmes merginos akis viską suprato. Pajuto, kaip kairė plaštaka apsivelia sulipusiais, drėgnais plaukais. Kraujas nuvarvėjo ant aukos kaklo ir drabužių. Įsiūtis pasitraukė, užleisdamas vietą į siaubą peraugančiai baimei. - Tik ne tai, Gaja! Ne ne, neišeik dar, prašau... Dešine ranka suradusi telefoną ėmė rinkti pagalbos numerį, spausdama merginos galvą prie krūtinės. - Laikykis, maže, tuoj viskas bus gerai, pažadu... Po kelių pyptelėjimų atsiliepęs pašnekovas ją tarsi išbudino savo kokčiai maloniu balsu. - Prašau, nedelsiant išsiųskite greitąją! Mano sesuo sunkiai sužeista! Aš esu... esu... Dieve, aš... Susivokė, kad nežino šios vietos adreso. - Neišjunkite telefono, - skubiai sureagavo pašnekovas. – Greitoji jau išvažiuoja, surasime jus pagal signalą. Norėčiau, kad pabandytumėte nusiraminti ir papasakotumėte tiksliau, kas nutiko. Ar jūsų sesuo gali kvėpuoti? Mergina papurtė galvą, nebeįstengdama kalbėti. Gerklę gniaužė skausmingas gumulas. Ne, Gaja nebegalėjo kvėpuoti. Sesuo žiūrėjo į Adriją pastiklėjusiomis akimis, nekaltindama ir dėl nieko nesiskųsdama. Siaubas pamažu traukėsi, užleisdamas vietą nevilčiai ir skausmui. Adrija pravirko, įsikniaubusi į vienintelės savo buvusios šeimos narės plaukus ir kraują. --- Robertas susimąstęs linktelėjo: - Reiškia, prievartautojas buvo... - Janas Matūzakas, - sumurmėjo Adrija. – Žinoma, tuo metu aš nežinojau jo vardo. Policijai padėjau iš visų jėgų – sukūrėme fotorobotą, jie parodė jį per televiziją. Kelias dienas pati vaikščiojau tose apylinkėse su jo atvaizdu ir kaišiojau praeiviams, tačiau nė vienas jo nepažino. Nieko nedavė ir telefono paieška – šiais laikais pakeisti numerį labai lengva. Policija irgi nieko nepešė, o vėliau šią bylą ir visai pamiršo. Kai įsiutusi nulėkiau į nuovadą ir ėmiau klykti ant jų, mane uždarė kelioms valandoms į vienutę. Spėju, teisingai padarė. Tada buvau truputį nesava. Po metų Janą sutikau Stiklo Deltoje, visai netyčia. Pažinau jį nuotraukoje. Įsitikinti, kad tai tikrai jis, buvo nesunku – vyrukas tiesiog dievino apsakymus, kuriuose pagrindinė ašis buvo prievarta. Tada ir nusprendžiau jį pribaigti. Iš dalies todėl, kad apsaugočiau kurią nors merginą nuo savo sesers likimo. Gaja... mes iš tiesų niekada nebuvome itin artimos. Mažai kalbėjomės. Ji studijavo menus, aš – matematiką ir psichologiją. Paslaptimis dalindavomės retai. Tačiau ji buvo mano šeima. Ypač tai supratau, kada jos neliko gyvos. Robertas linktelėjo, stebėdamas pastiklėjusias Adrijos akis, žvelgiančias į niekur. Po akimirkos mergina krestelėjo galvą ir pažvelgė į auštančios arbatos puodelį. Vėl pabandė patogiau įsitaisyti fotelyje. Už nugaros surištos rankos ėmė niežėti nuo dygios virvės. - O kaip gyvena tavo sesuo? – paklausė Roberto. - Neturiu tokios. Adrija šyptelėjo, akivaizdžiai pralinksminta jo žodžių. - Gerai. Tada kaip gyvena Veronika Dagienė ir jos du nuostabūs vaikučiai? Berods, Ignas ir Jaustė, jei neklystu? - Iš kur, po velniais, sužinojai?! - Tu man pats tai pasakei. - Aš niekada... Jis užsikirto, sutrikęs ir pasipiktinęs. - Jau sakiau, kad apie tave žinau viską, Robertai. Žinau netgi, kad išmėtai savo rūbus po visą kambarį prieš guldamas į lovą! --- Išjungusi telefoną, Adrija pasitaisė oranžinę kepuraitę ir užsikėlė ant peties kurjerės krepšį, prikrautą dailiai supakuotų žurnalų bei knygų. Žurnalai buvo seni – jos pačios kadaise sukaupti ir ilgą laiką dulkėję ant lentynos. Jie puikiai tiko imituoti įvairius siuntinius. Roberto buto durys kaip tik už posūkio. Mintyse Adrija jau matė, kaip sustos prie jų, abejingai nuleis sunkų krepšį ir dukart džergžtels skambutį. Kol šeimininkas kėblins atidaryti, atsegs prie juosmens pritvirtintą dėklą ir ištrauks planšetinį kompiuterį. Taip, ji neapsirinka – tikrai tas adresas... Durys atsivėrė gana staigiai. Vien iš judesio buvo galima suprasti, kad šeimininkas susierzinęs. Adrija smalsiai žvelgė į jį, stebėdamasi savo vaizduote. Nė iš tolo nepanašus į įsivaizduotą raumenų kalną kampuotu veidu. Vyras šiek tiek aukštesnis už ją, veidas pakankamai švelnių bruožų, plaukai šviesūs. Į ją įsižiūrėjusios akys buvo pilkos ir jose jautėsi pyktis. Žinoma, ne kurjerei. Rildrijai. Adrija blankiai šyptelėjo. - Laba diena. Ponas Timošekas? - Taip, aš. Balsas tvirtas, kiek agresyvus. Jis kol kas pasitiki savimi. Kol kas... - Jums registruotas laiškas. Pasirašykite čia, prašau. Ji ištiesė jam planšetinį kompiuterį ir žymeklį. Parodė pirštu parašo vietą, vildamasi, kad Robertas sąmoningai nepastebės ekrano fone vos švytinčių simbolių. Tai buvo pavojingas momentas, Adrija kiek įsitempė. Pasilenkė surasti voko, kurį buvo supakavusi kaip tik jam. Ten nebuvo nieko vertingo – keli tušti lapai, dėl storio. - Ar galėčiau pamatyti jūsų tapatybės kortelę? – staiga paklausė jis. Adrija pajuto, kaip ima greičiau daužytis širdis. Nejaugi išsidavė?.. Išsitesė su voku rankoje, parodė į kortelę, prisegtą šalia ženklelio. Jis linktelėjo, primerkdamas akis ir stengdamasis įskaityti. Tada vėl dirstelėjo jai į akis, vangiai šyptelėjo. - Ačiū. Geros jums dienos, Rildrija. Ji jau siekė kompiuterio, kai jis ištarė tą vardą. Iš netikėtumo Adrija taip ir sustingo, nepasiekusi savo įrenginio. Tada jos ranką nutvėrė plieniniai gniaužtai. - Taip ir galvojau!.. Koja plačiau atlapojęs duris, Robertas bloškė ją į vidų. Kol netekusi pusiausvyros mergina stengėsi susigaudyti, kurjerės krepšys įlėkė iš paskos, durys grėsmingai trinktelėjo. - Kokius čia žaidimus žaidi?! – prirėmė ją prie sienos, suspausdamas riešą. Adrija užsimerkė iš baimės – pagalvojo, kad jis tuoj trinktels jai. - Prašau, tik nereikia... Pirštai sugriebė merginos smakrą ir kilstelėjo. Adrija sužiuro į jo akis, mintyse maldaudama, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Robertas giliai įkvėpė, markstydamasis ir negalėdamas sufokusuoti žvilgsnio. Pasąmonė ką tik užmigdė protą ir ėmė valdyti kūną. - Tu... – sumurmėjo, paleisdamas jos ranką ir atsiremdamas į sieną visai greta, - ką tu... - Robertai! – šūktelėjo Adrija, galop atgavusi savitvardą, - Robertai, paklausyk manęs! - Man reikia paskambinti... - Ne, tau nebereikia niekur skambinti, Robertai! Aš jau čia, girdi? - Tu... Adrija kiek uždelsė, kaupdama drąsą. Pirmą kartą teko iš tiek arti manipuliuoti žmogumi. Planas ką tik įsibėgėjo. Sprukti atrodė neprotinga. - Robertai, - prilietė jo veidą, atsukdama tiesiai į save, - pažiūrėk į mane, Robertai! Jo žvilgsnis buvo ne itin dėmesingas. Lunatikas, ne kitaip... - Viskas jau baigėsi. Kurjerė išėjo, tu su ja atsisveikinai. Esi vienas savo bute. Be tavęs daugiau nieko nėra, girdi? - Taip, - sumurmėjo jis. – Aš vienas bute. - Tu vartai rankose Rildrijos laišką. Pasakyk, ar matai jį? - Gelsvas vokas. Aš... nedrįstu jo atplėšti. - Tu abejoji, taip... – žiūrėjo jam į akis Adrija. – Svarstai, ar tai ne mirtini spąstai. Ar prisimeni, ką tau sakiau anksčiau, Robertai? - Kad... mudu kada nors susitiksime... - Teisingai, - Adrija atsargiai paėmė jį už rankos ir patraukė į save. – Eime. Eime į šviesą, noriu tave pamatyti. Ji apsidairė. Butas nedidelis, vos dviejų kambarių. Svetainė ir virtuvė atitvertos baro stalu, ant kurio dar buvo likęs butelaitis kažkokio gėralo. Ne itin tvarkinga, tačiau jauku. Rusvų atspalvių svetainės baldų komplektas dulkėjo sugrūstas į vieną kampą – ten ji ir nuvedė Robertą. Pasodino ant vieno iš fotelių, kitą perstūmė kuo arčiau ir įsitaisė pati, prieš tai nusimetusi kurjerės striukę. - Robertai, ar girdi mane? Vyras sėdėjo, mieguistai primerkęs akis žiūrėjo į tuštumą ir, regis, į ją visiškai nereagavo. - Girdžiu. - Kur tu dabar esi? Jis pasuko galvą į šoną, lyg ten kažką pastebėjęs. - Svetainėje... vartau rankose Rildrijos siuntinį. - Puiku. Mudu pratęsime tai vėliau. Noriu, kad dabar atsipalaiduotum ir užsimerktum. Mudu truputėlį pakeliausime. Jis klusniai atlošė galvą ir netrukus užmerkė akis. Adrija šyptelėjo, didžiuodamasi savimi. Suaugęs žmogus vykdė kiekvieną jos norą. Lieptų – neklausinėdamas atsistotų, atidarytų langą ir iššoktų pasveikinti mirties. Argi aš ne šaunuolė?... Laikrodis išmušė šeštą vakaro. --- - Vadinasi, šeštadienio vakare aš nenuėjau miegoti? – pasitikslino jis. - Tai buvo įtaiga, - linktelėjo Adrija, dorodama dvyliktą sausainį ir jau pradėdama žvairuoti į virtuvę – ar tik nevertėtų atsinešti jų daugiau?.. Retsykiais pasikasydavo tebeniežtinčius riešus – Robertas nupjovė pančius pastebėjęs, kad ji alkana. - Ką dar man įteigei? - Viską, - gūžtelėjo pečiais. – Nuo atsibudimo pirmadienį iki grįžimo namo po susišaudymo. Beje, tą dalį su pistoletais mudu netgi sužaidėme. - Kaip... Kam? - Man reikėjo matyti tavo reakcijas, Robertai. Antraip visa ši istorija tebūtų likusi tavo galvoje. Ką gaučiau aš? Nieko! O dabar gavau... Ji parodė į savo mėlynę. - Tai ne tiek tavo kaltė, kiek mano. Taikeisi į mane pirštu, įsivaizduodamas, kad laikai pistoletą, o aš tave erzinau, kad netektum kantrybės. Tik nenumačiau, kad gali pasinaudoti kumščiu... - Dėl to aš neatsiprašinėsiu, - pareiškė Robertas. - Išgyvensiu, - nusišypsojo Adrija. – Man reikėjo tave įsiutinti. Įnirtę žmonės paprastai pasako daugiau tiesos. Man reikėjo pamatyti, ką tu darytum, prirėmęs mane su ginklu. - O kam tada tos žudynės? – Robertas pajuto, kad vėl apima pyktis. – Kokią teoriją tuo tikrinai? - Norėjau pamatyti, kokią ribą peržengusi nusipelnysiu kulkos, - sumurmėjo ji. - Žinai, tu man vis labiau panašėji į nesugebančią jausti mašiną. Bent įsivaizduoji, ką reiškia patirti, kaip tavo akyse žūsta draugai? Adrija dėbtelėjo į jį, truputį suglumusi. - Taip... Mačiau, kaip tu kentėjai ir žinau, ką tau tai reiškia. Aš atsiprašau. Jeigu nori, galiu padėti tau viską pamiršti. Jis kurį laiką galvojo, žiūrėdamas jai į akis. Tada papurtė galvą. - Ne. Daugiau į mano galvą tu nelįsi. - Gerai... – vos girdimai sumurmėjo Adrija. Pabaigusi arbatą ir sausainius, ji ilsėjosi, smalsiai tyrinėdama vyro veidą. Roberto susierzinimas pamažu blėso. - Kada tiksliai baigėsi toji... vizija? – paklausė jis. - Tave policininkė pargabeno namo, tu nuėjai miegoti. Tada aš nutraukiau seansą. Jeigu tiksliau – kažkur apie aštuntą valandą vakaro. - Šeštadienį... - Taip, šeštadienį. Tada aš nustačiau tavo žadintuvą septintai valandai ir išėjau. Robertas nenorėjo patikėti tokia jos pasiūlyta pabaiga. Kažkas vis dar nedavė ramybės, tokia visai menka ir įkyri mintis, vis išslystanti iš proto ribų. Laikrodis rodė aštuntą vakaro, o jo kalendorius – šeštadienį, birželio dvidešimt pirmą dieną. Laikrodžio vaizdinys neišėjo jam iš galvos. Kažkas buvo dar, ko jis nepajėgė prisiminti. Adrija pakilo nuo fotelio ir nuėjo į virtuvę atsinešti daugiau sausainių. Jis palydėjo merginą žvilgsniu, svarstydamas, ar tik ji nebus pridariusi kažko daugiau, apie ką nutylėjo. Iki šiol Adrija buvo žingsniu priekyje ir štai – prisileidžia jį visai arti, papasakoja visą istoriją. Regis, šioje vietoje turėtų kilti natūralus klausimas – o kas toliau? Nejaugi ji naiviai tikisi, kad jis paglostys jos galvelę, paguos dėl sesers netekties ir paliks ramybėje? Ne, Adrija tiesiog privalėjo turėti kažkokį saugiklį, apie kurį nutylėjo. Paminėjo tik įkalčius, kurie išduos Robertą jos mirties atveju. Tačiau tie įkalčiai jos nesaugojo nuo pačios mirties. Jie tik garantavo teisingumą. Vadinasi, turėjo būti dar kažkas. Robertas atsistojo ir nužingsniavo į virtuvę, kur Adrija gliaudė sausainius iš dėžutės į stiklinį indą. Jiedu apsimainė tiriančiais žvilgsniais. - Vadinasi, tu man jau viską papasakojai? – paklausė jis, sustodamas jai už nugaros. - Aha, - murmtelėjo Adrija. Sausainiai tyliai skimbčiojo į stiklinio indo sieneles, guldami vienas prie kito. Mergina ištuštino dėžutę ir jau siekė kitos, kai pajuto jį, stovintį už nugaros vos per kelis colius. Tvirta ranka apkabino ją per liemenį, o į šoną įsirėmė šaltas metalas. Pažvelgusi žemyn išvydo ranką, laikančią pistoletą. - Jeigu tai viskas, tuomet... sudie? – pajuto dvelktelėjimą prie dešinės ausies. Spintelės durų paviršiuje vos atsispindėjo virtuvė, kurioje stovėjo kita Adrija ir kitas Robertas. Nebuvo įmanoma gerai įžiūrėti, kas dedasi to kito vyro sieloje, tačiau vaizduotė pati nupiešė tai, ko mergina labiausiai bijojo. - Ką tu darai, Robertai?.. – sumurmėjo ji, nejučia sudrebėdama visu kūnu. - Atsisveikinu. Ginklas tvirčiau įsirėžė į šonkaulius. - Palauk! Pati nepajuto, kaip šūktelėjo tai. Siaubas užvaldė viską – net kalbos centrus smegenyse. - Ko? Tavo naujų istorijų? Tu man ne viską papasakojai? -Aš viską papasakojau! Viską! Prisiekiu, Robertai! - Tada kodėl manei, kad liksi gyva, Adrija? - A... Ji suprato, kad nesugebės jam atsakyti. To tiesiog nebuvo jos vaizduotėje, jos plane. Robertas ką tik išslydo iš įsivaizduotų rėmų ir elgėsi nenuspėjamai. Jis nesistengė jai grasinti – balsas buvo ramus, lygus, be jokių emocijų. Kaip psichopato. Kaip jos pačios, kuomet stengėsi kontroliuoti jį. - Tikėjaisi, kad perpratai mane? – sumurmėjo jis. – Per daug žaidi su žmonėmis, Adrija. Tiesiog... per daug. Šūvis, įkaitusi kulka skrodžia šonkaulius, svilindama pakeliui vidaus organus. Deginantis skausmas. Mirtis?.. Ji giliau įkvėpė, blaškydamasi nežinomybėje. - Tave suras, - išgirdo neviltį savo balse. – Tave vis tiek suras, Robertai. Pasirūpinau, kad jie turėtų ką tirti. - Surizikuosiu. - Gerai... – sutiko ji, vis dar negalėdama nusikratyti drebulio. Jis nesiderėjo. Jam nieko nereikėjo iš jos. Kokia prasmė iš viso kalbėti?.. O gal pabėgti? Ne fiziškai, žinoma. Pasinerti giliai į pasąmonę, kur alkis ir skausmas tampa beprasmiai. Kur gali iškęsti bet ką, netgi mirtį. Jis ne toks, kokį tada pamatei. Turėjo giliai viduje užslėptų kaukių, kurių nepastebėjai. Pralaimėjai, Adrija. Verčiau dabar stebėk savo kvėpavimą, pamiršk pasaulį. Laikas pranykti... Vos pajuto, kaip prispaustas ginklas silpnai trūktelėjo. Šūvio garso neišgirdo, skausmo nepajuto. Nenorėjo jausti ir girdėti. Nenorėjo žinoti, ar ji vis dar stovi, ar jau guli ant grindų. Pasaulis susitraukė iki įkvėpimo ir iškvėpimo. --- Gaidukas abejingai spragtelėjo, grįždamas į vietą. - Bum... – paerzino jis ją. Mergiotė net išsigandusi neturėjo ką daugiau pasakyti. Regis, ji iš tiesų buvo kažkiek naivoka. Robertas pajuto, kaip jos kūnas staiga įgauna svorio. - Ei! – šūktelėjo supratęs, kad merginos keliai linksta ir tuoj viena ranka jos nenulaikys. – Adri... o tai velnias! Numetęs pistoletą ant stalo, atsargiai nuleido ją ant grindų, negalėdamas patikėti savo akimis. Ginklas neiššovė, o mergiotė... numirė? Kas per nesąmonės? Ji vis dar kvėpavo – lėtai ir giliai. Užčiuopė retą, tačiau pakankamai stiprų pulsą, o ir širdis plakė, tiesiog silpniau, nei turėtų. Ir rodės, kad plakimas pamažu lėtėja. Apstulbęs suvokė, kad „auka“ tiesiog užmigo jo rankose. - Kad tave kur… Adrija, girdi mane? – paplekšnojo skruostus. Nieko. Net nosies nesuraukė. Jis atsargiai paėmė ją ant rankų, tik dabar suprasdamas, kokia ji vis dėl to lengva. Nunešęs į svetainę paguldė ant minkšto kilimo. - Adrija! – riktelėjo garsiau, beveik į ausį. Ji ir vėl nesureagavo. Nejaugi ji išjungė pati save, kad nejaustų skausmo?.. Sakė taip sugebanti... Sutrikęs Robertas klūpojo šalia jos ir nežinojo, ką daryti. Dabar jam labiausiai nesinorėjo likti su trečiu lavonu ir su antru kaltės jausmu. Netgi nepaisant to, kad Adrija žudė pati save. Vėl patikrino jos pulsą. Dabar jį pajusti vos pavyko – širdies darbas buvo tiek susilpnėjęs, kad mergina jau ir miegančios nebepriminė. Visi kūno procesai neišvengiamai lėtėjo. Jis dar kartą sušuko, kviesdamas ją vardu, tačiau tai buvo beviltiška. Galop, nebeketindamas delsti nė akimirkos, ėmėsi dirbtinio kvėpavimo ir širdies masažo. --- Prabudusi Adrija kurį laiką tik markstėsi, jausdama keistą prieskonį burnoje. Lubos buvo nepažįstamos, apšvietimas gana ryškus, be to, jos nugara siaubingai vėso. Ar taip atrodo mirtis?.. Ji pabandė mintimis paspartinti širdies darbą. Reikėjo ištrūkti iš snaudulio ir pajudėti. Pasukusi galvą į šalį pastebėjo metalinius stalus su rateliais. Daugelis jų buvo uždengti melsvais audeklais, po jais aiškiai kažkas buvo. Mergina suprato esanti lavoninėje. Pasiremdama rankomis vargais negalais atsisėdo, drebėdama nuo šalčio. Buvo nuoga, tik pridengta plonu audeklu, kuriuo ir pabandė susišildyti. Be to, ji buvo ne viena. Priešais ją stovėjo susigūžęs vyras, apsivilkęs melsvos spalvos chalatą. Regis, jis buvo tiek pat apstulbęs, kaip ir Adrija. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą nustebę ir išsigandę, tada ji pastebėjo nedidelę plastikinę dėžutę su kažkokiais sumuštiniais, kurią vyras laikė dešinėje rankoje, tikriausiai ketindamas atidaryti. Greičiausiai ir būtų atidaręs, tačiau judesys iš tos pusės, kur neturėjo būti jokio judesio, išblaškė jo dėmesį. Išbalęs Adrijos veidas ir gana skvarbus merginos žvilgsnis vyruką gerokai pašiurpino. - Aš alkana... – sumurmėjo ji. Vyriškis melsvu chalatu sudejavo iš siaubo ir nualpo. - Šaunu, - suniurzgė Adrija, nuleisdama kojas ant grindų. Įsisupusi į užtiesalą ji pasilenkė pamestos dėžutės su sumuštiniais ir patraukė prie durų, stengdamasi prisiminti, kuo visas šis nuotykis prasidėjo. Robertas jai iššovė į šoną... Tačiau šonas buvo sveikas. Visgi neiššovė. Tai gal bandė smaugti ir tiesiog nepadarė darbo iki galo? Išėjusi į koridorių ji apsidairė, ieškodama ko nors, ką galėtų pakviesti į pagalbą. Šioje vietoje buvo nykiai tuščia, neskaitant apalpusio lavoninės darbuotojo su priešpiečiais. - Man reikia pagalbos! – suriko ji per visą koridorių. – Kas nors?!.. Kažkur toli pypsėjo nežinomas prietaisas, tačiau jokia gyva dvasia nepasirodė. Adrija patraukė į dešinę pusę, kramtydama sumuštinį ir svarstydama, ką pasakys Robertui jį sutikusi. --- Prisikėlusius iš lavoninės visgi jie sutinka ištaigingai – duoda šiltą lovą, prijungia lašelinę, dargi atsiranda lėkštė karšto maisto. O gydytojas, vadovavęs jos reanimacijai, atrodo toks sutrikęs, kad mirk iš juoko. Negana to, gandas akimirksniu pasklinda po kiekvieną ligoninės palatą – kad štai, kažkam pavyko atsigauti keturias valandas pragulėjus ant šalto stalo. Žinoma, vienišos smalsios žurnalistės artyn kol kas neleido ir Adrija jautėsi už tai labai dėkinga. Norėjo ramiai pagalvoti. Apetitu nesiskundė. Srėbdama karštą viralą ji klausinėjo ją lankančių darbuotojų visokių smulkmenų, kol galop jau žinojo, kas ir kaip. Robertas ją atgabeno į ligoninę prieš septynias valandas. Jau tada, kai ją traukė iš automobilio, visi laikė merginą mirusia. Pulso nebuvo, širdis praktiškai neplakė, kūnas vis labiau vėso. Netgi po dirbtinio gaivinimo, kurį Robertas jai išreikalavo, niekas nepasikeitė. Po trijų valandų kovos, ginčų ir stebėjimų, ją pripažino mirusia. Dabar ji į visus gydytojų klausimus naiviai atsakinėjo „nežinau“. Jiems ir nereikėjo tiek daug žinoti. Daug svarbiau buvo suprasti, ką visgi Robertas jai ketino padaryti. Tikrino ją? Norėjo išgąsdinti ir išgauti kažkokį atsakymą? Greičiausiai ne užmušti – tokiu atveju į ligoninę vargu ar vežtų. Mergina nejučia pagalvojo apie tą šeštadienio vakarą, kada baigusi hipnozę apžergė jį ir ėmė bučiuoti. Jo genetinis įkaltis tuo metu buvo paslėptas jos įsčiose. Gal jis prisiminė tai, ką ji liepė pamiršti?.. Adrija abejojo. Viena vertus, tai buvo beveik neįmanoma – tas pats, kas prisiminti metų senumo sapną. Antra vertus – ar ji iš tiesų taip gerai pažinojo jį? Koridoriuje kilus šurmuliui, mergina įsitempė. Pažino vyro balsą, kažkam aiškinantį, kad jis turi teisę pakliūti „tenai“. Mintyse šyptelėjo. Roberto balse jautė pyktį. Jis uždarė duris ir sustingo, žiūrėdamas į ją, negalėdamas atsistebėti ir kaupdamas mintis kažką pasakyti. Adrija taip pat nenuleido apvalių akių, stengdamasi pastebėti kiekvieną smulkmeną. - Tu tikra kvaiša, - staiga pareiškė Robertas, lengvai papurtydamas galvą. Adrija sumirksėjo, kartodama tai mintyse. Jo balse buvo nemažai pykčio, antra vertus, ten buvo ir daug rūpesčio, šilumos. Žudikai taip nekalba. Jie iš viso nekalba – jie žudo. Ji linksmai nusišypsojo. Aurimas G.

Visi šiame puslapyje esantys kūriniai (nuotraukos, tekstai, piešiniai, straipsniai) yra autoriaus (Aurimo Gailiūno) nuosavybė.
Spausdinti, platinti, pardavinėti ar reklamuoti be autoriaus pasirašyto sutikimo draudžiama.