MINTYS  Apie politiką, valstybę ir gyvenimą 1 dalis. Trumpoji. Sapnuoju kartą, kad esu kažkokiame rinkiminiame koncerte. Didelė scena, geras apšvietimas, mikrofonas pastatytas, o už kulisų – dvi partijos. Štai iššoka kandidato Ykso partijos atstovas ir atlieka gana sudėtingą fokusą, kurio apogėjus – ant žiūrovų galvų pabyrantys šokoladai. Kiekviename šokolade – po cukruotą popierėlį, ant kurio parašyta –„balsuok už numerį 44578!” Gali paskaityti, o gali ir palaižyti. Smagu! Minia šėlsta, muzika trankosi, muzikantų nematyti, bet čia jų kol kas nepainiokime – čia politika... Pastebėję konkurentų pranašumą, iššoka partijos Ygrek atstovas, kuris fokusų atlikti nemoka, bet jam ir nereikia – jis stiprus, gali susyk visą toną sveriančią dėžę kilstelėti, kurią, drebindamas scenos grindis herakliškais žingsniais, prineša prie silpnų rinkėjų, idant šie palypėtų ir pažiūrėtų – ogi „sasyskių“ ten pridėta. Visiškai be „E“, dargi supakuotos po 20, o ant kiekvienos dešrelės – rinkiminė agitacija - „už nr. 00025“. Kad ir vaikučiai bekramsnodami suprastų. Va čia tai rinkimai – jau net man akys ant kaktos iššoka. Toliau – rimtesnė dalis. Pamaitinę savo rinkėjus šokoladais, Ykso nariai skubiai išstumia į sceną atstovą, kuris turi raktelius nuo fūros bagažinės. Ten – penkių rūšių sidras. Prie šokolado beveik derinasi. Kai prie fūros kyla maištas, Ygrek partija skubiai pasitaria ir pereina prie atsarginio plano „Bėėė...“. Koka-Kolą jie pasilieka sau, o į sceną paleidžia dieduką mėlyna nosimi. Kažkas panašaus į senelį šaltį, ginkluotą samanės buteliais. Du trečdaliai publikos susyk suklūsta, net pritūpia iš netikėtumo. Jiems mėlynanosis su samanės buteliu – lyg šventojo paveikslas. Štai tokius rinkimus jie labai gerai supranta. Klykdami iš laimės jie apstoja „senelį šaltį“ ir dalinasi iš maišo traukiamu ugniniu vandenėliu. Ygrek žmogeliukai trinasi rankas – jiems sėkmė beveik garantuota. Staiga šviesos iš ryškiai raudonų pavirsta į ryškiai baltas, sugieda angelų choras, prasideda rimtoji dalis. Iš kažkur išdygsta mažas, menkas žmogeliukas su popieriumi vienoje rankoje ir su šratinuku kitoje. Jo akys geros, blaivos, pats jis irgi nieko toks – policijos suvestinėse neregistruotas. Žodžiu, vietinės rinkiminės apygardos angelėlis. Tai štai, angelėlis lipa į sceną, sveikinasi su nuščiuvusiais rinkėjais, tada giedru balsu perskaito nugalėtojo vardą. Pasirodo, be rimtesnių incidentų laimėjo Ygrekas, nr. 00025. Pasveikinkime juos su pergale! Minia ūžia iš pasitenkinimo. Nors didysis malonumas jau praėjo, jie vis dar jaučia kažkokią pareigą čia pastovėti ir paploti savo dievams. - Baigdamas, - sako gerasis žmogus, - paprašysiu Ygrek partijos atstovo ateiti čia, prie manęs ir pasirašyti po šiuo svarbiu mums visiems dokumentu, po rinkiminiais pažadais. Jeigu jų nevykdys, jis pats atsakys savo galva. Kartuves liaudies užsakymu jau gamina. Prašom į sceną!... Ygrek partijos vadas, šypsodamasis pačia plačiausia nugalėtojo šypsena, išlenda iš už kulisių, artinasi prie gerojo žmogaus, ima iš jo rankų dokumentą bei šratinuką... Bet tada žmona nutraukia nuo manęs antklodę ir sapnas nutrūksta. Taip brutaliai, kad kurį laiką niekaip nesugalvoju, kad pirma reikia antklodę susigrąžinti. Guliu sužvarbęs, kasausi padus ir galvoju – pasirašė, ar nepasirašė? Vajazau, kaip reik tęsinio! Tokia muilo opera pasitaiko juk vieną kartą gyvenime! 2 dalis. Ilgesnė. Sapnas sapnu, o realybėje, pamenu, buvo ne ką geriau. Tik be to popieriaus – jo vis tiek niekas nebūtų išdrįsęs kandidatui pakišt pasirašyti. Ir notaras nebūtų išdrįsęs tarpininkauti. Žodžiu, visi buvome labai nedrąsūs, lyg rinktume dievus iš dievų, o ne žmones iš žmonių. Jeigu kandidatai kandidatuodami dar turėjo ryžto kažką keisti, kažką pavapėti apie pažadus, tai dabar jie sėdi ten, kur tie pažadai kažkaip mistiškai ištrinami iš jų atminties. Netikite? Pabandykite prieiti prie savo kandidato, už kurį balsavote ir paklausti, kada jis gyvenimą padarys geresniu. Geriausiu atveju išgirsite politinę kalbą, kurios esmė – panaudoti kuo daugiau tarptautinių žodžių ir pasakyti viską taip, kad visame tame protingame žodžių sąskambyje, toje lyrikoje nebūtų prasmės. Nes jeigu būtų prasmė – būtų ir pažadas. O pažadus tai vykdyti reikia! Blogiausia, kad paprastas žmogus be žodyno netgi tos lietuvių kalbos dorai nesupranta. Aš, pavyzdžiui, irgi nesuprantu, ką reiškia „kontempliuoti“, arba „liustracija“. Kažkas apie tepliojimą ir „liustras“ (šviestuvus)... Galvoju, kad reikės kurį kartą „pagūglinti“ ir paieškoti tikslių reikšmių. Bet ką daryti tam vargšeliui, kuris nemoka kompiuterio įsijungti? Tokie žodynai knygynuose velnioniškai brangūs! Tai ir renkam taip, kaip suprantam. Pamenu, prieš rinkimus parašiau laišką savo išsirinktai partijai. Maniau, jie su manimi nors kiek pabendraus, paguos, paglostys galvelę... nors ir per atstumą. Palinkėjau jiems sėkmės ir taip toliau. Dargi pasisiūliau paagituoti už juos. Atsakydami jie paklausė trumpai – o kokios informavimo priemonės man prieinamos ir kiek aš už tai noriu? Na, kadangi mano priemonė – kalbos padargai, o auditorija – pusšimtis giminaičių, tuzinas draugų ir koks šimtelis „bendražygių“, tai tą ir pasiūliau. Bet iš jų daugiau taip nieko ir neišgirdau. Tas šaltas tylėjimas man labai aiškiai pasakė – „kam mums ta tavo burna su giminaičiais, draugais ir bendražygiais? Tu mums realią priemonę duok, už kelias „štukes“!“. Dirbau kažkada seniai spaudoje, tai dar prisimenu, kaip redaktorius žurnalo tiražą kompiuteriu didino. Nors to žurnalo beveik niekas nepirko, tiražas buvo tiesio milžiniškas. - O kam to reikia? – kvailai paklausiau. - Kad politikai reklamą pirktų iš mūsų, - atsakė man redaktorius, - jeigu rodytume tikrą tiražą, mums nė cento neduotų. Su mūsų žurnalu tik turtingi ponai užpakalį šluostosi, vargšams jis per slidus. O kam turtingiems politinė reklama, jeigu jie patys tą politiką finansuoja? Galvok plačiai! Didelis tiražas – didelės „babkės“. Ir eik sau, man dirbti reikia... Jis pasiliko toliau didinti tiražo, o aš supratau, kad galvoti plačiai – sudėtinga. Tačiau palinkėčiau politikams kitą kartą per rinkimus tikėti ne žurnalų tiražais, o apsilankyti mano namuose. Aš pasikviesčiau savo draugus, gimines, bendražygius, susėstume visi ir pasikalbėtume. Kainuotų žymiai mažiau (kava, cukrus ir sausainiai), o „tiražas“ būtų labai aiškus. „Pasikultūrintume“ dar... Tas tiražų vaikymasis tik dar sykį įrodo, kad politikams žmogus rūpi tik ten, kur jis pavirsta visokiais statistiniais vienetais. Tai aiškiai rodo, kuo mums reikia tapti, kad rūpėtume politikams. Virskime gryna statistika! Kas sugalvos, kaip tai padaryti, tegu paskleidžia gandą. Dar vienas įrodymas, kad Seimo pastatas blogai veikia mūsų išrinktus politikus, yra mano vienas vaikystės ir mokyklos draugas Alijošius. Buvo žmogus kaip žmogus, kartu viename suole sėdėjome, kartu eiles apie merginas rašėme... Bet paskui sugundė jį šėtonas patraukti į seimą politikos studijuoti. Dingo trims metams, o kai pasirodė, tai niekas jo nepažino. Žmogus lyg ir tas, kalba lyg ir lietuviškai, bet su kažkokiu Europos akcentu – be tarptautinių žodžių žodyno jo jau nesuprast. O dar viena pažįstama atskubėjo pasiguosti pas mane vėlų vakarą: - Nieko nebesuprantu, - sako ji, - tas mūsų Alijošiukas lyg iš užsienio sugrįžęs. Žmogus lyg ir tas, bet žiūri kažkaip iš aukšto ir tik kalba – „O pas mus Seime tai...“. Sakau, gal kas nutiko mūsų Seimui? Gal jį iškėlė į koki „Brusielį“? Pasakiau, kad nieko nežinau, tačiau prisiminiau V. Petkevičiaus „Durniškes“, kurias perskaičiau kažkurių švenčių proga. Ten politikas irgi rašė apie panašų fenomeną – jo laiptinės kaimynas, vos tik būdavo paskiriamas į postą Seime, panašiai išdurnėdavo. Dabar galvoju – ar tik ne pats laikas ten būtų nusiųsti kokią porelę liaudies išminčių su virgulėmis? Sako, seniau namus statydavo tik ten, kur virgulininkas parodydavo. Pagal šio nurodymus ir šulinius kasdavo. O ant vandens gyslų stovintys namai greit vaiduokliais patampa, ten visados – tai žmona vyrą, tai vyras žmoną prišauna. Paskui kitiems vaidenasi. Tai gal ir pats Seimo pastatas ant kokios nors vandens gyslos stovi? Mintis Seimo nariams – eksperimento vardan persikelkite visi į seną gryčią kur nors kaimo glūdumoj ir paposėdžiaukite ten mėnesį. Jeigu tautai nuo to bus geriau – vadinasi, jums ten ir vieta, o Seimo pastatą reikia nugriauti. Ne, aš ne statybų ekspertas, tik bandau mąstyti plačiai. Jeigu idėja pasiteisina, ji negali būti bloga, ar ne? Be to, ji nemokama, milijonų nereikalausiu. 3 dalis. Linksmoji. Kartą viena garsi rašytoja man pasakė – „žmogui rūpi pavalgyti, sušilti ir pasidulkinti“. Taip ji įvardino pagrindinius mūsų poreikius. Dievaži, aš su ja sutinku. Kai kurie sako, kad žmogui reikia dar ir pramogų. Jų visada mažai, kad ir kaip besistengtum. Kažkodėl prieš 200 – 300 metelių paprastam kaimo žmogeliui tokių problemų nekildavo. Jie ten ir šokdavo, ir dūkdavo, ir šviesą užsigesinę patyliukais linksminosi. Paskui vyrai eidavo su kito kaimo bernais pasimušt. Bet čia kraštutiniu atveju. Dabar gi turime pramogų verslą, aprėpiantį viską, ką tik galima įsivaizduoti. Ir vis tiek, eini ir matai jaunimą gatvėse nuobodžiaujantį. Nors kartais atrodo, kad jie ten į ateivius pamažu virsta. Neseniai mačiau porelę, keliaujančią šaligatviu į kaži kur. Abu delne laiko telefonus, abu susilenkę į klaustuką ir kad maigo mygtukus, kad linksminasi! Patyliukais taip... Štai, man didelė pramoga yra parašyti kažką apie pastebėtus ir išgirstus dalykus. Aišku, nieko naujo neišrasiu, bet vis tiek – linksma. Kai kuriems valgymas – pramoga, kurią šiais laikais labai sėkmingai plėtoja visokie prekybos centrai. Aišku, labai gaila, kad tą malonumą galima patirti tik burnoje. Kaip būtų gražu, jeigu ir mūsų skrandis turėtų skonio receptorius! Vieno šokolado batonėlio užtektų savaitei, amerikiečiai būtų kūdi. Bet čia fantastika. Mano viena pažįstama praktiniais sumetimais kruopomis visą mėnesį maitinosi. Maniau, taupė pinigus kažkokiam didesniam malonumui, o pasirodo, norėjo kraują išvalyti, atsinaujinti (grikių dieta). Jai ši medicininė terapija tekainavo 100 Lt mėnesiui. Paskui šokinėjo iš džiaugsmo. Čia norom nenorom vėlgi tenka pagalvoti apie politikus. Sėdi jie ten ant vandens gyslos, aukštai nosis pakėlę, apie „mus, čia didingai sėdinčius“ begalvojantys, o nuo blogų dalykų kraujo spaudimas taigi kaip kyla! Įsivaizduokite, kiek galima prasto maisto prisivalgyti į posėdžius skubant. Kaip kraujas teršiasi. Kažin, ar bufete jie gauna grikių? O reikėtų. Juk jie mūsų tarnai, tarnus reikia prižiūrėti ir mylėti. Antraip prastai tarnaus. O kadangi JAU prastai tarnauja, tai ar nereikėtų mums, paprastiems žmogeliams susimąstyti? Grikiai pigūs. Kol kas. Sako, muzika dar yra pramoga. Na, aš turiu magnetofoną ir porą carinių garso kolonėlių. Bet tai niekis, palyginus su muzikantais, kurie retsykiais užklysta į mūsų kaimą iš sostinės. Blogai tik, kad jie ten kraiposi, staiposi, o muzika liaudiškai polkai kaip netinka, taip netinka. Na, bet gal jaunimui geriau žinoti. Istorikai sako, kad senovėje, kai dar mamutai žeme ropinėjo, žmonės gaujomis gyveno. Gaujoje buvo keli medžiotojai, iš kurių vienas, pats stipriausias – vadas, kelios amžinai nėščios moterys ir keli vaikai, sugebėję išgyventi badmetį. Bent vienas iš gaujos buvo su balsu ir klausa – ir dainuodavo ten tik savas dainas. Dar pamenu, prosenelis man pasakojo, kad tame pačiame kaime ne ką geriau už urvinius gyveno – ta pati chebra, iš kurios vienas – kalvis, vienas batsiuvys, keli žemdirbiai, pora siuvėjų ir pora amžinų žindyvių. Vaikai irgi – kaip pasisekdavo. Kas išgyvendavo po gripo, tas užaugdavo mūru. Ir toje savoje chebroje tikrai atsirasdavo bent vienas su klausa. O jeigu ir neatsirasdavo – moterys choru padainuodavo. Kai pagalvoji – gražu. Pabandyk tu dabar surinkti mūsų scenos žvaigždes į chorą ir muziką išjungti... Bet aš ne apie tai. Noriu pasakyti, kad mūsų, lietuvių gauja tiek išsipūtė, kad vienas galas negirdi, kaip kitame skamba. Niekas nebežino, kas iš tiesų šiam kaimui vadovauja, kuriam batsiuviui batus duoti pataisyti. Labai lengva patapo į vieną galą nuvažiuoti, sumaišyti žmonėms smegenis, po to į kitą galą nulėkti, dar pakliedėti - ir peškitės jūs sau. O kai ateina laikas valdžią rinkti, niekas tiksliai nežino, kas kam buvo pažadėta, tik žinai, kad „diedukai kalba, kad anam tikrai prižadėjo“. Todėl iš tiesų niekas niekam ir nežada. Pažvelkite į mūsų politikus – ar jie panašūs į mūsų vadus? Urvinių gaujos vadas bent stipriausias buvo, o mūsų Seime – vieni distrofikai. Jie netgi nėra patys protingiausi, tai nori nenori iškyla klausimas – ar jie buvo išrinkti dėl to, kad laiku surėkė liaudžiai kažkokią nesąmonę? Ar tai dėl to, kad mes esame per didelis kaimas, kuriame sunkoka susigaudyti, kas čia turi būti išrinktas tikruoju vadu? Siūlau mūsų šalį padalinti į mažesnes gaujas – į Žemaičius, Aukštaičius, Suvalkus ir Dzūkus. Duoti kiekvienai valstijai teisę rinkti savo vyr. seniūną ir įstatymus, o paskui pamatysim - kurioje vietoje bus geriau, ten ir sulėksime. Nes dabar lėkti tikrai nėra kur – arba sėdime čia, arba emigruojame. Graudoka vienok... Jeigu Aukštaičiai pažadėtų paprastesnius mokesčius atidarant įmonę, aš apsigyvenčiau ten ir atidaryčiau įmonę. Dabar to padaryti negaliu, nes net nuo mažų dalykų pradedant pirmiausiai tenka galvoti, kaip susiorganizuoti tą „juodą buhalteriją“. Arba pradėti nuo nelegalaus verslo. Mūsų politikai padidino mokesčius – nežinau, ar tai į gera, bet netgi aš, nebūdamas aiškiaregis, jau supratau, kad daugumos verslininkų galvose sukasi mintys apie tamsią buhalteriją, o žodis „kontrabanda“ įgavo šviesiausius atspalvius. Jiems norisi surinkti biudžetą – gerai. Man norisi gyventi – čia irgi gerai. Abu dalykai savotiškai geri, todėl turi kažkaip derintis vienas su kitu. Bet nesiderina. Vos tik pradėsiu gyventi geriau, ateis dundukas iš mokesčių inspekcijos ir nurašys valstybei visą mano turtą. Nesvarbu, kad mano nelegali būsima firmelė galėtų išlaikyti bent 5 darbuotojus. Ką padarysi. Būtų galima protestuoti dėl visko, tačiau mes netgi to nebesugebame. Mūsų Lietuvos maitintojai ūkinykai jau tą įrodė. Du kartus, jeigu ne tris. Sugalvojo jie su traktoriais po Vilnių pasivažinėti, eismą užblokuoti. Na, idėja buvo gera tol, kol nenuvyko pas juos kažkoks Keipošius iš valdžios. Nežinau, ką ten ūkininkams pasakė, bet po to sekė liūdnas reginys – lėta traktorių procesija per Vilnių, lydima budrių policininkų. Tyliai įvažiavo, tyliai išvažiavo. Lyg į savo laidotuves. Gaila, nėra mūsuose prancūziškos dvasios. Reikėjo sugrūsti tuos traktorius tirštai, atsivežti dvivamzdžius šautuvus su dūminiais užtaisais ir draugiškai pavaikščioti greta traktorių. Manote, policija būtų puolusi? Baikit juokus – jie patys gyventi nori, nors ir mažą atlyginimą gaudami. Jie prie neginkluotų skustagalvių eisenos nedrįso prisikabinti. Todėl drąsiai važiuokite, uždarykite eismą ir įrodykite, kad vilniečiai gali važinėtis dviračiais, o smogas - dalykas laikinas. Dangus prašviesės, politikai įkvėps gryno oro ir galbūt sugalvos netyčia mokesčius sumažinti. Dviguba nauda. Mums reikia mokintis iš prancūzų. Yra ko. Jie ten riaušes kelia vos tik proga pasitaiko. Ir kažkaip nesigirdi, kad jie liūdėtų, kai į areštinę uždaro po tuziną riaušininkų. Juk ne amžiams. Be to, riaušės – išimtinai liaudies, o ne valdžios privilegija. Tegu ir mums tai tampa gyvenimo būdu, pramoga. Bet mūsų visuomenėje dominuoja pensininkai, o riaušininkai iš jų – nekokie. Mačiau ne kartą prie kultūros namų budintį jaunimą su beisbolo lazdomis. Kai tik koks renginys – jie jau ten. Matosi, kad jiems liūdna, niekas jų neima į darbą, tai jie patys save įdarbina. Šit ir pagalvojau – o kodėl nesukurti kokios nors VŠĮ „Riaušė“? Įmonė būtų finansuojama aukomis, plius dar tą atliekamą procentą nuo Sodros galėtų visi norintys priskirti. Biznio esmė paprasta – nusamdai kokius 500 bedarbių jaunuolių, įkuri būstinę netoli Seimo (o jeigu šie išsikrausto į pirkią kaimo glūdumoje, tuomet – kempingą prie upelio) ir apginkluoji pagal pareigas ir rangą. Paprasti „liaudies valios eiliniai“ – pagaliais, o seržantai – beisbolo lazdomis ir kuvaldomis. Kas mėnesį ateitų generolas, surengtų pasitarimą, nurodytų, už ką bus „riaušės“, išdalintų plakatus ta tema – ir pirmyn. Tai bent jau būtų rimta, nes dabar, kai susirenka pusšimtis mokytojų ar pensininkų su anūkais pašūkauti prie Seimo, tai išeina beveik kaip pramoga politikams. Nors imk ir pasistatyk kėdę prie lango, kad geriau spektaklį matytum. Žinoma, dauguma idėjų čia atrodo kvailos. Galbūt jos ir yra kvailos. Tačiau mes jau tiek apkvailinti, kad daugiau kažin ar beįmanoma. Ir protestuoti nemokame, ir riaušių kelti... Netgi verkiame, kad valgyti nėra iš ko. O va neseniai sužinojau, kad kiaulpienių šaknis galima paversti į salotas arba kavą. Tik kelias apdorojimo gudrybes reikia žinoti. Kiaulpienės netgi nemokamos. Kol kas. Ir kai paprastam lietuviui susikaupia „ant širdies“, tai jis, nieko nemokantis ir negalintis, paprastai griebiasi vieno iš keturių: 1. Pasikalba su kaimynu, išsilieja vienas kitam savo rūpesčius ir taip nusiramina. 2. Parašo straipsnį internete ir pasiūlo visiems kitiems eiti streikuoti, o pats nusiramina ir žiūri, ar kas nors nueis. 3. Emigruoja. 4. Kenčia sukandęs dantis, kol numiršta nuo kažkurios iš nervų ligų. Na va, parašiau jums, dabar man geriau. Ne, nesiūlysiu eiti protestuoti. Pirma reikia tą išmokti daryti. Protestas – tai vaistas nuo nervų ligų. Vadinasi, turi būti galinga iškrova, veiksmingas seansas. Antraip – tik laiką sugaišime. Todėl pirmiausia mums visiems reikėtų eiti, pasikelti kvalifikaciją. To ir linkiu. Aurimas G.  Visi šiame puslapyje esantys kūriniai (nuotraukos, tekstai, piešiniai, straipsniai) yra autoriaus (Aurimo Gailiūno) nuosavybė. Spausdinti, platinti, pardavinėti ar reklamuoti be autoriaus pasirašyto sutikimo draudžiama. 2007.02 iliuzija. net © Dizainas ir sprendimai - Aurimo Gailiūno