Iliuzija

MINTYS

Apie trumparegiškumą

Štai sėdi tauta patyliukais finansinėje ir politinėje duobėje. Žiniasklaida dar nepavargo kalti įvairių teorijų apie tuos, kurie iš tiesų kalti, bet kuo toliau, tuo kvailiau patys žurnalistai atrodo.
Jeigu anksčiau (prieš 10 metų) dar būdavo įmanoma perskaityti padorių STRAIPSNIŲ, tai dabar skaitome vien asmenines NUOMONES.
Kad nebūčiau klaidingai suprastas, paaiškinsiu, kuo skiriasi žurnalistinis straipsnis nuo nuomonės.
Žurnalistinis straipsnis – tai tema ar įvykio tyrimas, apšniukštinėtas iš visų įmanomų pusių ir pateiktas sausais faktais. Pavyzdžiui, Jonas Jonauskas padaro kažką negero Onai Onaitienei. Žurnalistiniame straipsnyje turėtų atsispindėti įvykis, Jono pasakojimas, Onos pasakojimas ir dar kaimyno, kuris viską matė, pasakojimas. Tai ir yra straipsnis. Jame nėra ir neturi būti paties žurnalisto trigrašio. Nes bet koks trigrašis reikštų, kad pats žurnalistas palaiko kažkurią konflikto pusę, o tai straipsnį verčia į nuomonę.
Būtent nuomonės rašymas, o ne žurnalistiniai tyrimai yra paplitę šiuo metu. Žurnalistai virsta įvairių sričių „specialistais“ – teisininkais, teisėjais, advokatais, aukštintojais ir maišytojais su purvu. Dažniausiai – pastaraisiais.
Tokia nūdienos žurnalisto darbo kryptis labai patogi skleisti dezinformacijai. Kam tas tyrimas, kurio metu gali paaiškėti daug nemalonių dalykų, kai patogiau (ir pelningiau) parašyti savo nuomonę?

Štai kodėl niekas niekada tiksliai nežino, kodėl mes vis dar ekonominėj duobėj ir neskubame iš jos bristi.
Panagrinėkime šitą problemą ne iš žurnalistinio, o iš filosofinio taško.

Kiekvienas, netgi ekonomikoje ar politikoje nesigaudantis žmogus, jaučia, kad su mūsų politikais kažkas nelabai gerai. Pastaruoju metu jie daug kalba apie biudžetą ir jo surinkimą, nors reikalai niekaip nejuda geryn. Aš pats nesu ekonomikos ekspertas, tačiau žinau šiuos dalykus:
- Kad kažkas mokėtų mokesčius biudžetui, jis turi turėti darbą ir uždirbti.
- Kad kažkas turėtų darbą, jis turi arba sukurti verslą, arba įsidarbinti.
- Kad kažkur įsidarbintų, žmogus turi susirasti tinkamą darbdavį.
- Kad sukurtų verslą, žmogus turi suvokti, kad jam tai bus naudinga.

Paskutiniai du punktai šiomis dienomis yra labai neparankūs. Darbdavių sparčiai mažėja, nes bankrutuoja įmonės.
Verslo niekas neskuba kurti, nes valstybinė mokesčių politika, užuot tapusi perpus švelnesne, dukart sugriežtėjo. Pabandykite paskaičiuoti savo būsimo verslo kaštus ir mokesčius – atšoks fantazijos.

Kokios būtų išvados?
Reali išeitis – mažinti apkrovas verslui ir leisti jam nežabotai plėstis (bent jau 3-4 metų laikotarpiui). Tuomet Jonas gaus darbą naujai susikūrusioje įmonėje, įmonė uždirbs pinigus, Jonas gaus atlyginimą, įmonė ir Jonas mokės mokesčius. Kuo daugiau įmonių, kuo daugiau Jonų – tuo daugiau cirkuliuojančių pinigų. Žmonės pajunta, kad atsigauna rinka, jie lengviau paleidžia iš rankų pinigus, pinigai ima tekėti savo ciklais nebevaržomi. Į biudžetą patenka daugiau lėšų, pradedami finansuoti valstybės išlaikomi aparatai – mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės, t.t.

Dabar klausimas – jeigu aš sugalvojau tokią schemą neišmanydamas ekonomikos, ar gali būti, kad panašią schemą galėjo sugalvoti ir daugiau žmonių? Daugiau tokių, kurie išmano ekonomiką geriau už mane šimtą kartų?
Manau, galėjo. Ir sugalvojo. Ir tarp jų būtinai buvo tokių, kurie apie tai pasakė mūsų politikams. Apie tai parašė rimtus straipsnius... oi, atsiprašau – nuomones ir tas idėjas sužinojo labai daug žmonių.

Kaip taip gali būti, kad tokia idėja nėra įgyvendinama, jeigu politikai ją žino? Gal jie visgi jos nežino?..
Apsimeskime, kad jie visgi jos nežino. Kokios išvados?
O jos labai liūdnos. Jeigu aš, apie politiką ir ekonomiką galvodamas tik retsykiais, priėjau prie tokios elementarios išvados, tai politikas ekonomistas, kuris GYVENA tokiu darbu – galvoti ekonomikos gaivinimo planus – seniausiai turėjo tai sugalvoti.
Tai reiškia kad:
1. Politikai labai kvaili ir tokio plano dar nesugalvojo. Jie neskaito naujienų, straipsnių (oi – nuomonių) ir jie apskritai nesupranta, kas yra „ekonomikos gaivinimas“.
2. Šis planas turi labai rimtų trūkumų. Matyt, tuos mokesčius reikia dar labiau pakelti, o verslo sąlygas - dar labiau apsunkinti ir mes visi gyvensime Rojuje.
3. Politikai žino šią idėją, bet dėl nesuprantamų priežasčių vengia ją paversti realybe.

Visi šie trys variantai nėra geri. Ir tai labai aiškiai iliustruoja iš Lietuvos emigruojantys, kad ir kuris iš trijų būtų teisingas.
Nesvarbu, kuris iš trijų atsakymų yra teisingas, nes kiekvienas iš jų veda tautą į sekančius įvykius:

- Jeigu teisingas pirmas variantas ir politikai labai kvaili, vadinasi, jie nesugalvos tokio plano ir nepradės ekonomikos gaivinimo skatindami verslą, lengvindami jo sąlygas. Tačiau žmonėms vis tiek reikia gyventi, uždirbti ir mokėti. Vadinasi, jie ir uždirbs.
Vieni legaliai, kiti ne. Treti pasuks kriminalų keliais, tačiau tikslas bus vienas – užsidirbti. Nejaugi jūs manote, kad žmonės sėdės ir nieko nedarys? Lauks, kol jiems visiems atjungs elektrą, karštą vandenį? Atims užstatytus butus? Atjungs telefonus? Tai jau būtų visuotinis krachas. Elementari priklausomybė šiuolaikiniams patogumams neleis ekonomikai žlugti. Tik jinai taps labai šešėline. Jeigu įstatymas netinka tautai, ji susikuria nerašytus įstatymus. Taip buvo visada. Ir jokia mokesčių inspekcija čia nepadės – jeigu 100 proc. verslininkų yra nelegalai, tuomet reikia armijos mokesčių inspektorių jiems gaudyti, o tai jau didelė našta valstybei. Be to, mokesčių inspektoriui bus patogiau paimti iš verslininko kyšį, nei gauti atlyginimą iš byrančio biudžeto. Aišku, valstybė turi būdų papildyti biudžetą – tai tarptautinės paskolos.
Tačiau yra ir paskutinė pakopa – tai šešėliu virtusios tautos sukilimas prieš valdžią. Jau dabar tauta ir jos politikai laikosi skirtingose barikadų pusėse. Žmonės turi savo nuomonę, kurios politikai nepaiso. O politikai kažkodėl nemato, kad jų, palyginus su tauta, yra gerokai mažiau. Net pridėjus policiją, kariuomenę ir biurokratija – tik sauja prieš maišą.
Kažin, kokiu bepročiu reikia būti, kad būtum priešas visiškai daugumai? Kvailiausia, kad priešprieša nebėra tik ideologinė. Ji tampa gana materialia – valstybė neduoda užsidirbti ir gyventi!
Todėl yra tik laiko klausimas, kada priešprieša virs realiu perversmu.

- Antruoju variantu, kai mano sugalvotas planas yra klaidingas ir valstybė greičiausiai turėtų didinti ir dar didinti mokesčius bei sąlygas, minties eiga išlieka ta pati. Viskas veda į didėjančią politikų ir tautos priešpriešą, šešėlinio įstatymo formavimąsi ir perversmą.
Ir trečias variantas toks pats. Tik trečiuoju variantu reiktų pridurti – jeigu politikai tyčia nesistengia žmonėms padėti, vadinasi, kažkas jiems sumokėjo, kad to nedarytų. Tas kažkas greičiausiai labai nenori, kad atsirastų lengvos sąlygos verslui ir daugybė šviežių verslininkų ir amatininkų. Tik tas nenoras labai trumparegiškas.
Kas iš to, kad sukursi didelę priešpriešą, jeigu lūžio atveju smarkiai nukentėsi pats?

Žmonės sugeba ne tik keršyti. Jie turi stebėtiną sugebėjimą išsikasti duobę sau patiems.

Aurimas G.

Visi šiame puslapyje esantys kūriniai (nuotraukos, tekstai, piešiniai, straipsniai) yra autoriaus (Aurimo Gailiūno) nuosavybė.
Spausdinti, platinti, pardavinėti ar reklamuoti be autoriaus pasirašyto sutikimo draudžiama.