Iliuzija

MINTYS

Apie protavimą

Apie protą

Kartais pavydžiu laukiniams gyvūnams, kurie, neturėdami žmogiškos prigimties intelekto, nekvaršina sau galvos bergždžiomis mokslo tiesomis, nemąsto, kodėl tas patinas ar patelė gražesnis už kitą ir kodėl būtent su juo ar ja reikia tą pavasarį pasidaryt vaikų. Viskas vyksta cheminiame lygmenyje, jokio intelekto įsikišimo. Būtent tas intelekto trūkumas sėkmingai reguliuoja populiacijų dydžius, kai kalba eina apie tarprūšines kovas. Su stichijomis gyvūnai nekovoja. Taip, daugelis jautrūs tam tikriems garsams, kuriuos, pavyzdžiui, skleidžia judėdamos tektoninės plokštės prieš pat žemės drebėjimą. Kiti instinktyviai bėga paskui girdinčiuosius įspėjamus garsus, šitaip gelbėdami savo populiaciją. Tai nėra klausimas „kodėl“, tai grynas biologinis instinktas. To negalima laikyti protu. Nebent tuo, didesniuoju, su kuriuo žmonės jau neberanda kalbos. Didesnysis protas, vienijantis skirtingas gyvūnų rūšis, susiformavęs atsitiktinumų būdu, susijęs per instinktus ir tik juos.

O mes? Ką turime mes?
Žmonių protą galima būtų prilyginti išsigimusiam instinktui, kuris, mutuodamas per tūkstančius metų, apaugo sudėtingais garsais (kalba) ir socialiniais veiksmais, kuriuos mes perimame iš panašių į save. Kalbos nevadinčiau proto apraiška, nes gyvūnai irgi turi verbalinius bendravimo metodus. Tiesiog dauguma rūšių pernelyg trumpai gyvena, kad įsisąmonintų kursą, kurį praėjome mes. Dauguma rūšių turi pernelyg menkas smegenis, daugumai rūšių nereikėjo eiti to kelio, kuriuo nuėjo žmogus. Todėl jie nėra protingi. Pats žodis „protingas“ savo šaknyje turi protavimo elementą.
Ar daug žmonių šiandien protauja?
Galiu iš savo patirties pasakyti – didžioji dauguma elgiasi taip, kaip elgėsi jų tėvai ir seneliai, šiek tiek – kaip draugai, broliai, seserys, o realaus protavimo per gyvenimą pasitaikė vos keli epizodai. Jeigu ne tie atsitiktiniai epizodai, mes dar ir šiandien elgtumėmės kaip urviniai, o populiariausias maistas būtų traiškyta elnio koja. Tie pavieniai epizodai – tai evoliucija, mažyčiai šuoliai. Ir beveik dauguma atvejų tie protiniai tobulėjimai vyksta atsitiktinai, žaidžiant žodžiais, jų junginiais, sapnuojant, kvailiojant, bet jokiu būdu ne racionaliai protaujant. Racionaliai protauja labai maža žmonijos dalis ir toji dalis tikrai nėra pati laimingiausia.

Labiausiai žmonijos nesugebėjimas protauti pasireiškia populiacijos augime. Jeigu anksčiau, pasitikėdami instinktų galia, buvome tinkamo dydžio sauja planetoje, dabar esame pati didžiausia biologinė galia, paskui kurią nebesuspėja netgi motušė gamta. Mūsų atliekos nespėjamos naikinti, atmosfera nesuspėja atsinaujinti, grynosios neliestos gamtos plotai mažėja, populiacijos tankis didėja tiek, kad dabar žmonijos netgi nebeįmanoma išsklaidyti į mažesnes bendruomenes – joms sausumoje tiesiog nebeliktų vietos. Dėl to žmonės gyvena pasiskirstę į keturias atskiras stovyklas: absoliuti dauguma supertankiuose miestuose, kur žmonių tankis kvadratiniame kilometre gali siekti net 500 tūkstančių. Honkonge 1996 metais netgi buvo pasiektas 1900 000 žmonių kvadratiniame kilometre (beveik du milijonai) rekordas. Jų pačių laimei, dabar tas rajonas nugriautas.
Maždaug tokia pati žmonijos dalis gyvena vidutinio dydžio miestuose, nepasižyminčiuose daugiaaukščiais pastatais. Dar mažesnė – retuose priemiesčiuose ir kaimuose. Ir absoliuti mažuma – vienkiemiuose, nutolusiuose rajonuose, kur gyventojų tankumas siekia vos 0,1 žmogų kvadratiniame kilometre.

Kodėl kalbu apie populiacijos tankį?
Su tankiu labai susiję kiti neigiami veiksniai. Štai pagrindiniai jų:
1. Didėjant gyventojų tankiui, didėja vietinė grunto, vandens, oro tarša. Netgi naudojant šiuolaikiškiausius valymo metodus, tarša mažinama labai nedideliais tempais, palyginus su jos augimu. Be to, didėja šviesos tarša ir triukšmo lygis, o tai tiesiogiai įtakoja žmonių sveikatą.
2. Didėja epidemijų rizika. Kilus epidemijai, tankiai gyvenamose vietovėse išauga aukų skaičius, epidemijos plitimą labai sunku stabdyti ir izoliuoti.
Jeigu planetoje būtų vienas supertankus miestas, žmonija būtų pasmerkta žūti nuo kelių vidutinio agresyvumo ligų protrūkių.

Su gyventojų tankiu susijusios problemos yra narpliojamos jau gerokai virš šimto metų dar nuo arklio ir vežimo laikų, tačiau nuo to laiko miestuose tankumas ne mažėjo, o augo, patys miestai plėtėsi. Tai labai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimą protauti. Tankiuose rajonuose gyvenantys individai patiria emocinį nepasitenkinimą, nuolatinį nervinį dirginimą, taršos problemas ir dėl visko kartu kylančias ligas, tačiau nieko nebando keisti. Protavimas visų pirma ir reiškia pokyčius.

Gamtoje silpni individai neišgyvena, o žmonės stengiasi išgelbėti netgi pačius silpniausius, labiausiai neatsparius ligoms ir kitiems poveikiams individus.
Kuomet instinktų valdomi gyvūnai natūraliai išsaugo stipriausius genus, žmonės sugeba išsaugoti VISUS genus – net ir tuos, kurie gali būti atsakingi už baisiausių ligų plitimą.
Kiekviena dirbtinai išsaugota karta apsunkina gyvenimą sekančiai kartai – atima jai šansą į lengvą išsigelbėjimą, vis keldama aukštyn kartelę. Gali būti, kad ateityje kilsiančių pandemijų nebebus įmanoma sustabdyti taip pat sparčiai, kaip dabar gali pasiūlyti mokslas. Ligos efektyviausiai plinta keliais, kuriuose dega žalia šviesa – tai silpną genų rinkinį turintys žmonės, kurių patys priveisėme šimtus milijonų ir kurių gamta nebūtų pasigailėjusi.
Dar tokioms nelaimėms talkina žmonių taip išpuoselėta etika ir moralė – taisyklių rinkiniai, kuriais patogu vadovautis, kai tingisi protauti. Nebandyti išgelbėti nuo kiekvienos ligos kenčiančio žmogaus yra amoralu. Tačiau evoliuciniu požiūriu – teisinga. Pliusas ateities kartoms ir galbūt visai civilizacijai, bet minusas vietinės bendruomenės moralei. Laimi moralė.
Gimstamumo kontrolė ir protingas miestų planavimas arba jų atsisakymas – pliusas vietinėms ekosistemoms ir žmonių sveikatai, bet minusas moralei ir civilizacijos patogumams (gana abejotiniems). Laimi moralė ir patogumai.
Visos civilizacijos individų skaičiaus mažinimas iki protingo dydžio – pliusas planetos ekosistemai, visiškas taršos panaikinimas (planeta jau pati susitvarko su nedidelėmis populiacijų salomis), žmonijos fizinei ir emocinei sveikatai, gyvenimo kokybei ir tikimybei išlikti globalinių katastrofų akivaizdoje bet minusas ekonomikai ir greitai mokslo raidai.
Laimi ekonomika ir mokslas, kuris šiaip turėtų būti protavimo vaisius.
Tiesiog paradoksai, ar ne?
Užuot sekę gamtos pavyzdžiais ir reguliavę savo populiaciją, mes plaukiame valtimi užsirišę akis ir žaidžiame psichologinį žaidimą – bus krioklys, ar nebus?

Netgi jeigu atsirastų priemonių saugiai sumažinti žmonijos populiaciją iki saugaus dydžio, to kelio būtų labai griežtai purtomasi. Visų pirma, dėl tų pačių instinktų. Žmonija jau nuo akmens amžiaus kovojo pati su savimi ir gamta. Gentis prieš gentį. Dabar gi valstybės neįsivaizduoja savęs be gausių armijų ir tariamų priešų. Kas sutiks sumažinti savo populiaciją ir taip pasidaryti pažeidžiamas kitų „genčių“ atžvilgiu? Kas sutiks paaukoti savo mokslininkų skaičių ir taip sumenkinti savo progresą, kuomet kiti judės tolyn?
Žmonija iš prigimties yra paranojikė ir pesimistė, todėl ji laikosi vieno patikrinto ir genetiniame lygmenyje įtvirtinto kurso – gausėjimo, konkuravimo, užkariavimo. Nauji keliai reikalauja ne tik protavimo, bet ir valios keistis, o tam reikia sąmoningos drąsos ir ryžto. Ir tai ne vadų, lyderių lygmenyje, o kiekvieno individo, net ir paties silpniausio. Deja, kol kas tokie teoriniai keliai egzistuoja tik pavienėse galvose. Civilizacija dar neišmoko gyventi kaip viena darni bendruomenė. Ir tai suprantama – jos dydis yra milžiniškas, individų tarpusavio ryšiai silpni, lyderiai tolimi ar net visai nematomi, bandomos imituoti darnios bendruomenės (valstybės), nors jose jau seniausiai saujos kontroliuoja daugumą net negirdėdamos jos. Individai dažnai net nesuvokia savo reikšmės ir vaidmens visuomenėje, o tai yra nepaprastai svarbu.
Tik nedidelėse teritorinėse bendruomenėse žmonės vis dar žino, kas jie tokie ir kur jie yra, kas gyvena šalia jų ir ko iš kaimynų galima tikėtis. Tokiose bendruomenėse ir individo gyvenimo kokybė yra geresnė. Tačiau tokios bendruomenės niekuomet nebūna gausios. Nes vos tik narių skaičius pernelyg išauga, silpnėja tarpusavio ryšiai ir pamažu išryškėja visi trūkumai, kuriuos turi perpildyti didieji miestai.

Jau seniai yra žinomi mažos bendruomenės privalumai prieš peraugusią, tačiau beveik nematyti požymių, kad būtų kažkas daroma teigiama linkme. Jeigu ir daroma – tai būna maži projektai, kurių dauguma nepastebi.

Jeigu žmonija protauja, kodėl tą dovaną naudoja tokia netinkama kryptimi? Pavyzdžiui, sukūrę automobilius, išradėjai paskatino globalinės ekonomikos vystymąsi, bet nesugebėjo apsaugoti ekosistemos, kurioje gyvename, nesugebėjo apsaugoti žmogaus nuo padidėjusio triukšmo, nuo kilusių nervinių ligų, tukimo (dėl sumažėjusio judėjimo). Greitas keliavimas paskatino ir epidemijų plitimą po didesnes teritorijas nei įprasta.
Ar greitasis transportas buvo tikrai protavimo vaisius?
Chemijos pramonė sukūrė galybę vaistų, kurie gali išgelbėti žmones nuo įvairiausių ligų, tačiau jie išgelbėjo tas ligas genetiškai pernešančiuosius, taip padidindami potencialių susergančiųjų skaičių, silpnų individų masyvą, kuris, vaizdžiai kalbant, yra mūsų civilizacijos vėžys. Negana to, žmonės patys perduoda savo vaikams mąstymo normas, kuriomis vadovaudamiesi jie ateityje elgsis taip pat – irgi gelbės „vėžinę“ žmonijos dalį, didindami imuninės sistemos (fizinės ir psichologinės) deficitą ir atverdami civilizaciją greitam susinaikinimui.
Mąstymo normos perduodamos net nesvarstant, kiek jos DABAR yra teisingos ir kiek jos bus reikalingos ateityje. Vaikai mokomi neabejoti tiesomis, atrastomis anksčiau, kai civilizacija dar buvo jauna. Plataus mąstymo menas naikinamas užuomazgos stadijoje, tad klausimas – kiek laiko mes dar gyvensime su pasenusia morale ir kitais mąstymo kanonais?

Civilizacija jau dabar pririedėjo kryžkelę, kurioje vyksta keisti, anksčiau nematyti reiškiniai – didėja pavienių individų priešiškumas juos supančiai populiacijai, gilėja psichologinės ligos, bandoma vis labiau kontroliuoti, o iš kitos pusės – vis labiau priešintis. Individai nebežino, kas jų priešas, o šio vizija vis dar neištrinama iš genetinio lygmens. Žmonės vis sunkiau suvokia savo vaidmenį bendruomenėje, gyvenimo tikslą, vis sunkiau tokį atranda. Dėl naujausių komunikacijos išradimų jauni žmonės netenka sugebėjimo bendrauti tarpusavyje tiesiogiai (vėlgi paradoksas), bet galbūt tai netgi į gerą.

Šioje vietoje tenka klausti – ar gali taip būti, kad apsunkinę tarpusavio tiesioginį bendravimą, taip reikalingą žmonijos gausinimui, mes patys netyčia sukūrėme savaiminę populiacijos dydžio reguliavimo priemonę?
Šitai parodys laikas, kuomet dabartinė paauglių karta, ginkluota mobiliaisiais telefonais, patrauks ieškoti antrųjų savo pusių. Kol kas belieka tik spėlioti.

Kad mūsų planetoje per daug, žinoma seniai. Taip pat žinoma, kad ateityje bus labai aktuali gimstamumo kontrolės tema. Ji ir dabar kai kuriose šalyse aktuali. Taip pat aišku, kad karai – net ir pasauliniai - tarnauja kaip savotiškas saugiklis, „garo nuleidėjas“, tačiau teigiamai apie tai kalbėti – amoralu. Žmogus pats savaime yra „šventas“ – ir tai yra viskas, ko mus moko ir ko turime mokytis. Ar taip bus ateityje – didelis klausimas. Pagalvokite apie tai, kad po 50-100 metų mūsų gali būti 20 milijardų ir didesnė dalis populiacijos badaus. Badas gali koreguoti moralines normas. Tokius dalykus galima buvo stebėti Turo Hejerdalo laikais, kuomet keliautojas atkeliavo į salyną, apgyvendintą žmogėdrų.
Mažai?
Prieš keliolika šimtmečių Europoje buvo manoma, kad moterys neturi sielos ir tai buvo neginčijama tiesa. Protavimo tame nedaug. Galima sakyti, visai nėra. Tačiau kažkam greičiausiai buvo linksma.

Beje, beveik kiekvienais metais tam tikra žmonijos dalis klykia apie pasaulio pabaigą.
Klausimas tik – ar bijosi jos, ar paslapčia jos trokšta?

Aurimas G.

Visi šiame puslapyje esantys kūriniai (nuotraukos, tekstai, piešiniai, straipsniai) yra autoriaus (Aurimo Gailiūno) nuosavybė.
Spausdinti, platinti, pardavinėti ar reklamuoti be autoriaus pasirašyto sutikimo draudžiama.